– baisu būtų, Lietuva, pametus tave iš akių – kaip vaikystėje turgaus aikštėj ar per atlaidus Prienų bažnyčios šventoriuj baltą motinos galvą perkeline skarele –
– būtų baisu supainioti ją su kitom, apsirikti, paimti už rankos ne ją. O, kaip gaudžia vargonai, ir varpų skambesys, ir minia plaukdama tave neša – bet vaikiška tavo ranka, tarytum paukštis lizde, amžinoj, nesibaigiančioj meilės ir rūpesčio rankoj. Ji veda, sulaiko beklumpantį, ir žmonių spūstyje – o, laimė! – pasilenkusi ima ir kelia tave virš visų: banguoja liūliuoja margaspalvis gyvenimas, o turgaus aikštėj už prekystalio sėdi istorija ir prekiauja mikliai idėjom, tautom, likimu –
– baisu būtų, Lietuva, išleidus tave iš akių, tavo ranką pametusiam būtų baisu: žiūrėti – ir nematyti, klausyti – ir negirdėti.
Justinas Marcinkevičius
Šiandien, Kovo 11-oios išvakarėse, mes, Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos bendruomenė, minėjome Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Mokyklos kieme giedojome valstybės himną, klausėmės įkvepiančių gimnazijos direktorės Palmiros Kvietkauskienės ir kun. Mariaus Talučio žodžių apie mūsų valstybės atkūrimą ir apie kovojančius su agresoriumi Ukrainos žmones, visi drauge dainavome „Laisvę“. Sugrįžę į klases rašėme dailyraštį – Justino Marcinkevičiaus, Janinos Degutytės, Bernardo Brazdžionio tekstus. Vyko istorijos pamoka, po to – žinių apie Lietuvos valstybę viktorina. Saulėtą ankstyvo pavasario dieną laisvi šventėme savo valstybės laisvės dieną.
